Cukraus perdirbimo „fabrikėlis“ – štai kas vyksta saldžiai prisivalgius

2019-10-11

Kodėl vis garsiau šaukiama „ne“ cukrui? Kodėl šis iš runkelių arba cukranendrių gaminamas natūralus augalinis produktas pelnė tokią neapykantą? Atsakyti į šiuos klausimus nėra paprasta, nes koks bebūtų maisto produktas ar jo priedas, kiekvieno žmogaus organizmo reakcija į juos yra savita.

Vertinant cukraus naudą ir žalą nederėtų ignoruoti ir gana svarbios detalės – mitybą persekioja mados. Žmonėms reikia valios iš mitybos raciono išmesti mėgiamiems produktams. Ir ne visada tai padarę jie tampa laimingesni ir lieknesni. O cukrus pastaruoju metu yra tapęs būtent „nepageidautinu reiškiniu“.

Dietologai, kurie dirba išvien, tarkim, su pieno produktų gamintojais, rekomenduoja pamažu mažinti cukraus kiekį gaminiuose ir nekeisti jo saldikliais. Nors saldikliai, palyginti su cukrumi, turi ypač mažai kalorijų, jie pakeičia skonines maisto savybes. Dar svarbiau yra tai, kad nėra ištirtas ilgalaikis jų poveikis organizmui.

Kas kita, kai kalba pasisuka apie cukriniu diabetu sergančius žmones – be saldiklių, pavyzdžiui, sintetinio charino ar natūralaus ksilito bei sorbito jiems nėra pasirinkimų.

Nedidelis cukraus kiekis žmogui yra reikalingas. Tai yra energijos šaltinis – cukrus yra vienas iš angliavandenių ir gana kaloringas. Natūraliai jo yra vaisiuose, daržovėse, pieno cukraus – piene ir jo gaminiuose. Maža to, krakmolas, esantis bulvėse, kukurūzuose ar kitokiose daržovėse virškinant taip pat yra paverčiamas į cukrų, todėl jo koncentracija kraujyje pakyla, o tai pavojinga diabetu sergantiems žmonėms. Krakmolingi yra ir grūdai, o kartu – ir miltiniai gaminiai.

Cukraus teikiamą energijos poveikį lengva pajusti, kai, apėmus nuovargiui, sukramtytas saldainis ar pyragaičio gabalėlis sujudina smegenis „antram įkvėpimui“. Mat cukrui organizme skylant susidaro gliukozė ir fruktozė. Gliukozė panaudojama energijai gaminti, kuri ir yra reikalinga smegenims.

Jei gliukozės kiekis kraujyje nuolat kinta, kinta ir žmogaus nuotaika. Todėl atsargiau cukrų reikėtų vartoti žmonėms, linkusiems į depresiją, nes sutrikdoma tam tikrų smegenų dalelių veikla,  reguliuojančių nuotaiką.

Dauguma susidariusios fruktozės virsta riebalais. Dalis jų lieka kepenyse, o dalis patenka į kraują ir ilgainiui sukelia įvairių pakitimų, kurių galutinis rezultatas – aukštas kraujospūdis, kemšamos kraujagyslės, o kartu padidėjusi ir širdies bei smegenų ligų rizika.

Bloga žinia ir ta, kad iš cukraus organizmas prisigamina riebalų, kuriuos sukaupia būtent ant juosmens.

Cukrus yra gardus maistas ir burnos bakterijoms. Štai todėl joje padaugėja rūgščių, kurios pažeidžia dantų emalį.

Yra tyrimų, kurie rodo, kad cukrus nėra visiškai suvirškinamas plonojoje žarnoje. Kai jis pasiekia storąją žarną, prasideda fermentacijos procesas ir ima kauptis dujos.

Manoma, kad didelis cukraus kiekis kraujyje yra susijęs ir su pasikartojančiomis grybelinėmis infekcijomis, pavyzdžiui pienlige. Kadangi cukrus trikdo kepenų veiklą, tai gali sukelti ir odos problemų – ji „sudrimba“, greičiau raukšlėjasi.

Taigi norintieji apriboti cukraus vartojimą derėtų nepamiršti ir to, kad produktuose yra „paslėpto“ – pridėtinio cukraus, kuris naudojamas verdant uogienes, dedamas į kepinius, gaiviuosius gėrimus, padažus, net žuvies ar mėsos patiekalus.

Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, mitybos racione cukrus per parą turi sudaryti ne daugiau kaip 10 proc. vartojamų kalorijų. Tad jei reikia 2000 kkal per dieną, cukraus dienos norma neturėtų viršyti 50 gramų.

Jūratė Kulberkienė, Nacionalinės vaistų prekybos asociacijos direktorė